Daugelyje religijų meilė taip pat naudojama kaip sąvoka išreikšti tikinčiojo ryšiui su dievybe ar religiniu mokytoju.

Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai.

Meilė yra viena iš pagrindinių meno temų.

Meilės sąvoka daugiausiai yra analizuota filosofijoje ir religijose, dabartiniai tyrinėjimai vyksta psichologijoje, biologijoje, antropologijoje, neuromoksluose, koncentruodamiesi daugiausiai į meilės prigimtį bei funkcijas.

Biologiniai sekso modeliai vertina meilę kaip vieną žinduolių varomąją jėgą, panašiai kaip alkį arba troškulį.

Psichologijoje meilė apibrežiama kaip pažinimo ir socialinis fenomenas. Robert Sternberg suformuluota „Trikampė meilės teorija“ teigia, kad meilę sudaro trys skirtingos dalys – artumas (draugystė), įsipareigojimas (tikejimasis, kad ryšys tęsis) ir aistra (potraukis).

Neuromoksluose tyrimai parodė, kad tuo metu, kai žmogus jaučia meilę, jo smegenyse randama tam tikrų (būdingų) cheminių medžiagų – testosterono, estrogeno, dopamino, norepinefrino, serotonino, oksitocino, vazopresino. Pavyzdžiui, hormonų testosterono ir estrogeno padaugėja aistros fazėse, oksitocinas ir vasopresinas siejamas su tvirtais ir ilgalaikiais santykiais.